Kategorijos
Visi Verslas Klausimai TOP MOTERYS Renginiai Startup Idėjos E.Įrankiai Video Pilna svetainė
Verslas
Array
(
    [articles.php?id=8] => Verslas svetur
    [articles.php?id=9] => Verslo idėja
    [articles.php?id=10] => Verslo gidas
    [articles.php?id=11] => Mano verslas
    [articles.php?id=12] => Verslo sąlygos
    [articles.php?id=13] => Sėkmės istorijos
    [articles.php?id=14] => Franšizė
)
Verslas svetur Verslo idėja Verslo gidas Mano verslas Verslo sąlygos Sėkmės istorijos Franšizė

Ilgametis pomėgis paskatino sukurti nuosavą prekių ženklą

Inga Rauluševičienė
2019-04-17 09:00:53
Marijampolietė Ingrida Vaitiekūnienė (46) daug metų nenuilsdama sukasi ne tik nuosavame viešbučių versle, bet ir dvejus metus laisvalaikiu kuria namų ir biurų interjero detales – rankų darbo lėles „Ingridos lėlės“.
 
Paradoksas: nors vaikystėje nemėgo žaisti su lėlėmis, tačiau jas kuria

Verslininkė I. Vaitiekūnienė niekada nebuvo iš tų mergaičių, kurios žaistų su lėlėmis, atvirkščiai – augdama tarp kiemo berniukų ji labiau mėgo šautuvus ir mašinas. Mokydamasi pirmoje klasėje turėjo vienintelę lėlę, kurią ne tik myluodavo bet ir aprengdavo, o vėliau pasinėrė į įvairius darbščiųjų rankų būrelius, kol draugai intensyviai sportavo.

„Lėlių gamyba – ilgametis hobis, kuriam galiu skirti savo laiko tik vakarais grįžusi po darbo, o ryškų jo startą galima būtų įvardyti tuomet, kai vieną dieną grįžusi iš mokyklos vyresnioji dukra paprašė dailės pamokai nulipdyti iš modelino figūrą. Pradėjusi procesą, sugalvojau savo kūrinį ne tik suformuoti, bet ir aprengti“, – kūrybos kelią prisimena menininkė I. Vaitiekūnienė.

Prekių ženklo „Ingridos lėlės“ atsiradimą ir puslapio administravimą socialiniame tinkle „Facebook“ inicijavo vyresnėlė, kuri šiuo metu padeda jį plėtoti ir išlaikyti aktyvų, prieinamą potencialiems užsakovams, meno pajautimą turintiems ar tiesiog tokių lėlių mėgėjams. Dar anksti kalbėti apie bendradarbiavimo galimybes su kūrėjais panašioje srityje, bet pirmasis žingsnis į verslo idėjos viešinimą bus žengtas jau artimiausiu metu – gegužę bus surengta asmeninė paroda gimtajame mieste.
 
Idėjos gimsta iš akimirkos būsenos
„Aš pati esu geros nuotaikos skleidėja, visada gaminu neturėdama blogų minčių, man tai lyg savotiška terapija.“
I. Vaitiekūnienė.
Paklausta, kaip atsiranda lėlių idėjos, I. Vaitiekūnienė prasitaria: „Lėlės gimsta visiškai spontaniškai, tą pačią akimirką. Nulipdau veidelį ir tuomet kuriu toliau, galvoju, kuo ji galėtų tapti: ar damute, ar paprastute mergaite. Būna, kad nulipdau galvodama, jog bus būtent tas ar kitas iš anksto vaizduotėje sumanytas personažas, bet dažnai ir neišeina nei veidelis, nei drabužėlis. Tuomet viską pradedu nuo pradžių ir gaminu naujai – lankstau karkasą ir vėl lipdau.“

Kiekviena lėlė išgaunama skirtinga nei kitos, o tai pavyksta natūraliai, pagal tuo metu jaučiamą vidinę būseną. Klientai pastabūs ir pagiria, kad visos lėlės linksmos, o ne surūgusiais veideliais. „Aš pati esu geros nuotaikos skleidėja, visada gaminu neturėdama blogų minčių, man tai lyg savotiška terapija. Kiekviena lėlytė – vis naujas „pagimdytas“ mano vaikas, kurį ne tik aprengiu, bet ir padažau, nes juk norisi linksmos interjero detalės ir įnešti gerą aurą į kiekvienus namus. Argi atsirastų tokių, kurie pirktų liūdną ar piktą?“ – šypteli autorė.
 
Gamybos technologiją išrado pati

Ingridos lėlės“ – tai lyg geromis emocijomis pripildyti namai ar darbo vieta, išskirtinė dekoro, interjero detalė, bet būtinai turinti savo vietą – lėlytės bet kur nepadėsi ar nepasodinsi. Dažnai gaminius įsigyja ir moterys, pavyzdžiui, savo dukterėčioms dovanų, vieną kitą galima išvysti ir kirpyklose.

„Vakare baigusi darbą, atrodo, jau eisiu ilsėtis, bet visada turiu atidaryti savo dirbtuvių duris, kiekvieną apžiūrėti, jos man kaip vaikai. Iš viso galima suskaičiuoti daugiau nei 50 sukurtų lėlių. Kad ir kaip būtų keista, bet šių kūrinių idėjos negimsta prieššventiniu laikotarpiu, nes galva būna užimta asmeniniu pasiruošimu šventėms šeimos ir bičiulių rate. Vienos lėlės gamyba užtrunka apie tris savaites. Tai priklauso nuo kūrybinio įkvėpimo, vėliau lipdymo, šveitimo, gruntavimo, lakavimo ir džiūvimo“, – pasakoja pašnekovė.

Šie meniniai gaminiai, kitaip tariant, buduarinės lėlės, kai suformuojamas pilvelis, pusė rankų, kojyčių, kimštų kietu pagrindu, o likusios kūno dalys lipdomos iš modelino. Karkasinės lėlės dažniausiai yra stovimos ar pasodinamos paskirties, o dėl jose esančios įmontuotos vielos, kuri suteikia dar didesnį gyvumo ir tikrovės vaizdą, kojos ir rankos gali lankstytis.

„Kalbant apie patį technologijos procesą ir jo atsiradimą, negalėčiau pasakyti, kaip tai atsirado. Tiesiog pradedi gaminti ir pavyksta per eksperimentus ir bandymus. Kartais pagalvoju, kad, matyt, man yra skirta lipdyti. Visų pirma, reikia susukti iš vielos formą rankoms, kojoms, apvynioti stipriai sinteponu ar siūlu, po to pasiūti kombinezoną iš storesnės moteriškų pėdkelnių kojinės, o vėliau jau formuoti batukus, galvytę. Įdomu tai, kad savaiminis gaminimo šia technologija startas, pastūmėjęs dalyvauti dviejų dienų tekstilinių lėlių gamybos mokymuose, atskleidė dar vieną dalyką – viską dariau teisingai, tik man trūko žinių, kaip viską sujungti ir išgauti vientisumą! Visgi ne tekstilė mano medžiaga, o modelinas“, – patvirtina I. Vaitiekūnienė.
 
Dažniausi pirkėjai – vyrai iš užsienio

Mūsų šalyje gausu panašių kūrėjų darbų, kuriems būdinga ypatinga estetika, išskirtinumas, o kiekvienam jo kūrinys, žinoma, yra pats mieliausias. Šiuo metu „Ingridos lėlių“ meno darbų gausios reklamos nėra, o dažniausi klientai – užsieniečiai. Lietuvoje populiaru pirkti dovanoms, tačiau užsakymų nėra daug. Dažnai ir pati autorė pradžiugina draugų, artimųjų širdis unikalia lėlyte, kuri tam tikra prasme kaip dar vienas gimęs vaikas, pats gražiausias.

„Smagu žinoti, kad jau nemažai lėlyčių išvyko į užsienio šalis, daugiausia į Rusiją, Kazachstaną, Baltarusiją, teko siųsti ir į Vokietiją, į papuošalų butiką. Užsakovai – pavieniai žmonės, bet daugiausia vyrai, viešbučio, kuriam vadovauju, lankytojai, taigi tampa dvigubais klientais. Nuolat sulaukiu pagyrų ir įvertinimo, bet kartu susiduriu su užduotimi, kad turiu kiekvienam besidominčiajam šiuo meno – jausmų išraiškos – kūriniu papasakoti plačiau apie jo atsiradimo istoriją, paskirtį, priežiūrą, kad tai ne žaislas vaikams, o namų dekoras, draugė ar nauja šeimos narė, kaip jau pavadinsi ir kokį vaidmenį suteiksi jai, taip ir bus“, – paaiškina verslininkė.

Sūduvos regione konkurencijos nė nematyti, nors visoje Lietuvoje tai nėra naujiena. Menininkė ne kartą bandė lipdyti ponaičius lėlytėms, nes poroje juk gyventi linksmiau, tačiau iš viso jų yra labai mažai – vos trys. Tai turbūt todėl, kad dar vis neatsiranda įkvėpimo, greičiau ir geriau lipdomos moteriškos lyties atstovės. Idėjos lėlių gamybai neateina iš skaitytų pasakų prieš miegą ar populiariųjų animacinių filmų per televiziją. Tai lemia, kokį audinį nusipirks ir kiek pasitikės vaizduote. „Ingridos lėlių“ kolekcijoje nėra nė vienos lėlės, kuri būtų šiuolaikinė. Visos jo atsidūrusios čia tarytum iš senų laikų, tapatinamos su baroko, renesanso epochos mados stiliais ir grožio etalonu.

„Darykite ir nebijokite, kad nepalaikys ar bus kritikos, bet taip atskirsite tikrą vartotoją ir tą, kuris supranta bei vertina jūsų verslo idėją – prekę ar paslaugą“, – pataria verslininkė.

„Ingridos lėlės“