Kategorijos
Visi Verslas Klausimai TOP MOTERYS Renginiai Startup Idėjos E.Įrankiai Video Pilna svetainė
Verslas
Array
(
    [articles.php?id=8] => Verslas svetur
    [articles.php?id=9] => Verslo idėja
    [articles.php?id=10] => Verslo gidas
    [articles.php?id=11] => Mano verslas
    [articles.php?id=12] => Verslo sąlygos
    [articles.php?id=13] => Sėkmės istorijos
    [articles.php?id=14] => Franšizė
)
Verslas svetur Verslo idėja Verslo gidas Mano verslas Verslo sąlygos Sėkmės istorijos Franšizė

„Vaškainis“ – labai užsispyrusios merginos istorija

Gintaras Gimžauskas
2017-02-09 09:00:18
Austėjai Kazlauskytei (26) prireikė beveik visų metų ir daugiau nei 600 bandomųjų gaminių, kol buvo sukurtas vaškainis – aplinkai ir žmogui nekenkianti daugkartinė maisto įvyniojimo drobelė. Tiesa, kūrimo džiaugsmas kiek išblėso, kai jaunoji verslininkė susidūrė su pesimizmo, skepticizmo ir nesąžiningos konkurencijos pilna realybe. Vis dėlto A. Kazlauskytė nepasidavė ir dabar džiaugiasi augančiu susidomėjimu jos sukurtu išskirtiniu rankų darbo produktu. Ji taip pat išdidžiai pabrėžia savo apsisprendimą įmonės „Vaškainis“ veiklą vykdyti skaidriai ir sąžiningai. Anot jos, smulkiojo verslo savininkui tai ypač svarbus aspektas, nes vis dar daug kas nesiryžta išlįsti iš šešėlio.

Įkvėpimas

Mintis gaminti vaškainius A. Kazlauskytei gimė visai netikėtai, pamačius laidą apie vikingų burlaivio rekonstrukciją ir ten taikytą burių vaškavimo techniką. Pastaroji merginą taip sužavėjo, kad ji nejučia pasinėrė į šią sritį ir savo malonumui pradėjo eksperimentuoti, kol tai pagaliau tapo tikslingu siekiu sukurti maistui įvynioti tinkamą drobę.
 
Kurdama ją pašnekovė itin daug laiko praleido naršydama interneto platybes. Taip ji rado gamybai reikiamų sudedamųjų dalių ir medžiagų tiekėjus. Pavyzdžiui, specialius sakų miltelius jai tiekia vokiečiai, vašką taip pat siunčia įvairiose Europos Sąjungos valstybėse įsikūrusios bendrovės. Na, o didžiausią kelią įveikia audiniai. Jie į „Vaškainio“ dirbtuves Lietuvoje atkeliauja net iš Indijos.
 
Pasiteiravus, kodėl vaško neįsigyja, pavyzdžiui, iš Lietuvos bitininkų, A. Kazlauskytė paaiškina, kad jie arba negali užtikrinti stabilaus tiekimo, arba neturi reikiamų sertifikatų.
 
Klaidžiodama interneto erdvėje ir rinkdama žinias, mergina aptiko ir konkurentų, siūlančių panašius produktus. „Nutariau nusipirkti ir palyginti juos su tais, kuriuos pagaminau pati. Tiesiog iš smalsumo. Pamenu, sumokėjau kelias dešimtis eurų ir iš Australijos įmonės įsigijau vieną drobelę. Gavusi ją ir apžiūrėjusi supratau, jog man trūksta labai nedaug, kad pranokčiau tą brangiai kainavusį gaminį“, – prisimena pašnekovė.
 
Niekas nežino visko
 
Pagauta įkvėpimo A. Kazlauskytė sugebėjo net gauti patarimų iš vieno brangiausiai Lietuvoje apmokamų rinkodaros ekspertų – Audriaus Savicko. Jo mergina asmeniškai nepažinojo, todėl suradusi kontaktus internete jam nedvejodama parašė el. laišką, kuris ir nutiesė kelią į jų susitikimą.
 
„Dabar pasižiūrėjusi į tą el. laišką, kurį siunčiau A. Savickui prašydama susitikti bent valandai, nes daugiau neturėjau pinigų, šiek tiek raustu iš gėdos. Tekstas, sakyčiau, toks apgailėtinas. A. Savickui tikriausiai buvo juokinga jį skaityti. Vis dėlto jis mane priėmė ir pateikė puikių įžvalgų bei patarimų. Ir net užmokesčio neėmė. Galvoju, kad atsistojusi ant kojų jam būtinai atsidėkosiu ir, pavyzdžiui, nusiųsiu dėžę vaškainių“, – skardžiai nusijuokusi sako pašnekovė.
„Norėdamas ką nors sukurti, turi rinkti tuos informacijos grūdus ir dėti vieną prie kito, kad pagaliau galėtum pasiūlyti žmonėms kažką kokybiško.“
A. Kazlauskytė.
Jos teigimu, susitikimas su A. Savicku padėjo gerokai plačiau pažvelgti į savo gaminio pritaikymo ir realizavimo galimybes. Užteko vos pusantros valandos susitikimo, kad mergina gautų krūvą naudingų įžvalgų. Pavyzdžiui, negaišti laiko prie nevykusių bandymų ir geriau versti švarų puslapį – įgyvendinti naują gaminio koncepciją.
 
Paklausta, ko išmoko kurdama „Vaškainį“, A. Kazlauskytė tikina, kad brangiausia ir svarbiausia pamoka – atėjęs suvokimas apie pasaulio dydį, įvairumą ir žinių padrikumą jame.
 
„Dabar jau žinau, kad niekas visko nežino, bet visi žino po truputį. Norėdamas ką nors sukurti, turi rinkti tuos informacijos grūdus ir dėti vieną prie kito, kad pagaliau galėtum pasiūlyti žmonėms kažką kokybiško“, – teigia „Vaškainio“ įkūrėja.
 
Išpeikė ir dalijo nedviprasmiškus patarimus
 
Kurdama vaškainius mergina taip paniro į šį užsiėmimą, kad vienu metu jos ėmė vengti draugai. „Buvau visai pamišusi. Apie savo drobeles tik ir kalbėjau. Vis klausiau pažįstamų, ką jie mano, kaip dar geriau padaryti, ko jiems norėtųsi“, – pripažįsta pašnekovė.
 
Tiesa, entuziazmo laužą gerokai prigesino laikotarpis, kai „Vaškainis“ jau buvo sukurtas (tam išleidus 8 tūkst. eurų) ir reikėjo jį pradėti pardavinėti. Iš pradžių A. Kazlauskytė galvojo, kad pradžiai tam užteks ir e. parduotuvės, tačiau greitai paaiškėjo, kad žmonės, ypač perkantieji pirmą kartą, pirmiausia nori paliesti gaminį ir įsitikinti jo kokybe. Dėl tokio poreikio jaunoji verslininkė pradėjo dairytis prekybos partnerių.
 
„Mano pirmas pasiūlymo laiškas buvo išsiųstas populiariai Vilniaus senamiestyje veikiančiai parduotuvei, kurią, mano įsitikinimu, dažnai lanko žmonės, atitinkantys „Vaškainio“ tikslinės auditorijos apibrėžimą. Tačiau iš parduotuvės gavau priešingą atsakymą, nei tikėjausi. Trumpai ir gražiai tariant, mano prekę išdėjo į šuns dienas. Man tai buvo didžiulis šokas“, – atsidūsta mergina.
 
Antrasis bandymas „Vaškainį“ paleisti į prekybą fizinėse parduotuvėse versliai merginai baigėsi irgi ne itin maloniai. Nors iš pradžių derybos vyko sklandžiai, tačiau jas netikėtai nutraukė paaiškėjęs faktas – A. Kazlauskytė lanko jaunesniųjų karininkų vadų mokymus. Kitaip tariant, tarnauja kariuomenėje.
„Moteris, su kuria tuomet vedžiau derybas, tai sužinojusi labai staigiai pakeitė balso toną. Nors dar nebuvome baigusios gerti susitikimo pradžioje įpiltos arbatos, tačiau ji pradėjo nurinkinėti puodukus nuo stalo, o galiausiai davė patarimą: „Susirask vyrą!“ – su lengva ir kiek sutrikusia šypsena lūpose kalba pašnekovė.
Trečias kartas visgi nemelavo – neplanuotai užsukusi į nedidelę parduotuvėlę, mergina pagaliau rado žmogų, kuris patikėjo jos gaminiu ir leido „Vaškainiui“ nugulti parduotuvės lentynose. Dabar ji ir tos parduotuvėlės savininkė yra geros bičiulės.
 
Viltis sieja su užsieniu
 
Prieš „Vaškainiui“ pasirodant prekyboje, A. Kazlauskytė sužinojo ir ekspertų nuomonę apie tai, kas turėtų geriausiai pirkti šį gaminį. Specialistai merginai aiškino, kad drobeles turėtų pirkti žmonės, kurie labiausiai rūpinasi gamta, žalieji, dažniausiai didmiesčių gyventojai. Laikas parodė, kad tikrovė visiškai kitokia.
 
„Nepatikėsite, bet vaškainius perka kaimiškų vietovių gyventojai, provincijoje gyvenantys žmonės, kuriems ekologija nėra jau toks svarbus aspektas. Jiems svarbu, kad tai lietuviškas pavadinimas, lietuviškas gaminys, o ir ekonomiškumo argumentas jiems ne paskutinėje vietoje (vaškainiai yra daugkartiniai – aut. past.)“, – dabartinę situaciją atskleidžia pašnekovė. Anot jos, kol kas „Vaškainio“ klientai pasidaliję po lygiai: pusė jų yra iš didmiesčių, o kita pusė iš provincijos.
 
Nors „Vaškainio“ pardavimo rezultatai kiekvieną mėnesį gerėja, tačiau greitos sėkmės verslininkė nesitiki. Ypač daug pastangų nesustoti ir apskritai išlikti reikia siekiant įgyvendinti valstybės sukurto reguliavimo reikalavimus. Vien dėl jų mergina priversta kas mėnesį išleisti kelis šimtus eurų – tiek jai atsieina biuro ir gamybinių patalpų nuoma.
 
„Jeigu tokią pačią veiklą vykdyčiau, pavyzdžiui, Danijoje, galėčiau vaškainius gaminti namie. O pagal Lietuvos įstatymus esu priskiriama prie PVC plėvelių perdirbėjų ir turiu atitikti tai bendrovių kategorijai nustatytus reikalavimus, kurie mano atveju yra akivaizdžiai pertekliniai“, – teigia „Vaškainio“ įkūrėja ir priduria, kad mieliau patalpų nuomai skiriamus pinigus išleistų rinkodarai, kurios dabar taip reikia.
 
Nepaisydama visų sunkumų, iššūkių ir nesąžiningos konkurencijos, kai kitos bendrovės, pavyzdžiui, nuslepia grynaisiais gautas pajamas, A. Kazlauskytė išlieka optimistė. Plėtodama verslą ji sulaukė daug gerų žodžių, kurie įkvėpė ją, o ir į samdomą darbą mergina grįžti nenorėtų.
 
Ji atskleidė pradėjusi domėtis galimybe gauti Estijos e. pilietybę. „Jau išsiunčiau jiems užklausas ir dėl galimybės savo verslą registruoti jų šalyje“, – pasakoja pašnekovė, nemažai vilčių siejanti su prekybos vaškainiais užsienyje pradžia. Derybos dėl to jau vyksta su partneriais Vokietijoje. Taip pat tariamasi su keliomis įmonėmis dėl galimybės žengti į internetinę parduotuvę „Amazon“.
 
„Visada svajojau teikti ne paslaugas, o sukurti ir pardavinėti produktą. Dabar tai ir darau! Be to, šis verslas mane privertė išlįsti iš savo burbulo, kuriame buvo beveik vien teisininkai, įvairūs menininkai bei kitų profesijų išsilavinę žmonės, ir susidurti su tikru pasauliu. Jis šiek tiek gąsdina, bet, jei galiu atlaikyti kariuomenės iššūkius, pavyks ir čia“, – neabejoja A. Kazlauskytė.